2021-04-16
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Komunikacijos skyriaus komunikacijos koordinatorė Natalja Samp
Gražia tradicija mūsų šalyje tapo mūsų šalyje ir užsienyje dirbančių (iš Lietuvos kilusių) medicinos profesionalų susitikimai. Nuotolinių būdu įvykęs II-asis jungtinis tarptautinis, mokslinis Lietuvos ir išeivijos gydytojų seminaras – puikus to įrodymas. Nelengvu visam pasauliui pandemijos metu medicinos specialistai, mokslininkai, dėstytojai turėjo unikalią progą pasidalinti profesinėmis naujienomis ir įžvalgomis, atvirai pasikalbėti apie savo darbo ypatumus ir skirtumus bei numatyti bendro darbo ateityje perspektyvas.
Seminaro organizatoriai – Pasaulio lietuvių gydytojų sambūris, Vilniaus universitetas (VU), VU Medicinos fakulteto (MF) Klinikinės medicinos instituto Skubios medicinos klinika, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), Lietuvos intensyviosios kardiologijos ir skubios medicinos asociacija, Lietuvos širdies asociacija, Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga.
Vienas pagrindinių šio renginio organizatorių – VU MF profesorius, Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų (SK) gydytojas kardiologas, prof. hab. dr. Pranas Šerpytis, sveikindamas virtualiai prie ekranų susirinkusius seminaro dalyvius, pasidžiaugė, kad, šiais, sudėtingais COVID-19 laikais, nei į vieną, net pačią didžiausią auditoriją, greičiausiai, negalima būtų sutalpinti 600-ų garbingiausių medicinos pasaulio atstovų. Būtent tiek jų susirinko prie kompiuterių ekranų šiame svarbiame dviejų dalių renginyje.
„Simboliška, kad šias metais minime vieno žymiausių Lietuvos medicinos pažangos kūrėjų, širdies chirurgo, VU profesoriaus, akademiko Algimanto Marcinkevičiaus 100 metų sukaktį, – teigė prof. P. Šerpytis. – Jo veikla buvo tikras proveržis, kurio dėka mūsų šalyje pradėjo vystytis daugelis medicinos šakų“. Pasak jo, prof. A. Marcinkevičiaus gyvenimas ir darbai yra ypač svarbūs Lietuvos medicinos pažangai. Tai buvo naujos medicinos srities – modernios širdies chirurgijos – sukūrimo, tobulinimo ir iškėlimo į pasaulinį lygį, pradžia. Prof. Pranas Šerpytis dėkojo visiems seminaro dalyviams, ypač – užsienio lietuviams, kurie neužmiršta savo Tėvynės ir aktyviai dalyvauja, kartu kurdami bei šlovindami medicinos mokslo ir praktikos, sveikatos ir švietimo sistemų pasiekimus šalyje ir už jos ribų.
Pasaulio lietuvių gydytojų sambūrio šių renginių koordinatorius gydytojas Tadas Kananavičius pasveikino visus seminaro dalyvius ir pasidžiaugė, kad net esant pandeminei situacijai, užsienyje gyvenantys bei dirbantys gydytojai gali virtualiai susiburti ir bendrauti su Lietuvos kolegomis bei pasidalinti savo patirtimi.
Lietuvos ir užsienio gydytojų profesinis bendradarbiavimas turi būti stiprinimas
Pirmoje seminaro dalyje aptarti profesiniai neurologijos ir kardiologijos klausimai, diskutuota apie šių sričių gydytojų bendradarbiavimą. Profesionalų susidomėjimo susilaukė VU MF neurologijos profesoriaus Daliaus Jatužio pranešimas apie antikoaguliacinio gydymo (t. y. gydymo kraujo krešėjimą stabdančia medžiaga) optimizavimą vyresnio amžiaus pacientams.. Pasak jo, remiantis Europos kardiologų bendrijos patirtimi, vyresnio amžiaus pacientų gydymo po išeminio insulto antikoaguliantais baimės yra nepagrįstos ir gydymas turi remtis išsamiais tyrimais.
VUL Santaros klinikų (SK) kardiologė doc. Jolita Badarienė, kalbėdama apie širdies ir kraujagyslių ligų prevenciją, atkreipė dėmesį į nepalankią miokardo infarkto situaciją šalyje. „Norėčiau palyginimui papasakoti mane sukrėtusią istoriją. Alpėse sudužo lėktuvas „Boeing“, žuvo 150 žmonių. Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad Lietuvoje vien 2019 m. nuo miokardo insulto mirė 3044 žmonės? Tai yra beveik du „Boeingo“ lėktuvai kas mėnesį“, – pabrėžė docentė.
Pranešimus aktualiomis kardiologijos temomis taip pat pristatė ir kiti Lietuvos ir užsienio medicinos korifėjai: prof. dr. Julius Ptašekas; gydytojas neurologas iš Didžiosios Britanijos „Great Western hospital“ ligoninės Tadas Žuromskis; Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas Augenijus Vilimas, LSMU gydytoja Vilma Traškaitė-Juškevičienė.
Su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvos ir išeivijos gydytojai?
II-a seminaro sesija prasidėjo LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko Antano Matulo sveikinimu: „Dėkoju šio renginio organizatoriams ir dalyviams už galimybę išsaugoti ir puoselėti medikų profesinį ryšį su savo gimtuoju kraštu. Ačiū Lietuvos ir viso pasaulio medikams, kitiems užsienyje gyvenantiems lietuviams už didžiulį darbą, kovojant su pandemija, už vertingus patarimus, už paramą ir palaikymą“.
Aptardami stipriausias ir silpniausias šiuolaikinės medicinos puses, seminaro dalyviai pritarė nuomonei, kad pandemija tapo visiems tikru išbandymu ir išryškino nemažai probleminių klausimų sveikatos, švietimo sistemose, kitose valstybės valdymo srityse.
Susidomėjimo susilaukė seminare pristatyti Lietuvoje ir kitose pasaulio valstybėse dirbančių medikų veiklos reglamentavimo ir reguliavimo ypatumai. Lietuvių gydytojų ir odontologų, dirbančių Jungtinėje Karalystėje (JK), asociacijos ALDDUK vadovas dr. Tadas Kananavičius gydytojo darbo reguliavimą palygino su „sudėtinga dėlione“. „Jungtinėje Karalystėje gydytojams yra įvestos metinės atestacijos, kurios suteikiamos darbovietėje. Po penkių metinių atestacijų atnaujinama ir licencija, – aiškino dr. T. Kananavičius. Pasak išeivijos mediko, JK daroma viskas, kad pacientai labiau pasitikėtų gydytojo profesija.
Savo patirtimi apie medikų darbo ypatumus Švedijoje pasidalino Geterborgo universitetinėje ligoninėje dirbantis gydytojas anesteziologas-reanimatologas Aurimantas Pelanis: „Švedijoje gydytojas pagal darbo sutartį dirba 40 valandų per savaitę, už tai ir gauna bazinį atlyginimą. Pavyzdžiui, budėjimai Švedijoje, skirtingai nuo Lietuvos yra papildoma paslauga. Darbo sutartyje numatytas ir laikas konferencijoms, kuriose dalyvauti medikams privaloma“. Pasak jo, Švedijos sveikatos sistema yra orientuota į pacientų saugumą, bet kokios rizikos ar medikų klaidos yra visada aptariamos gydytojo ir paciento.
Įdomiomis įžvalgomis su seminaro dalyviais pasidalino Vokietijoje dirbanti kraujagyslių chirurgė Kristina Korsakė. Jos nuomone, Vokietijoje daug dėmesio skiriama profesinėms medikų asociacijoms ir draugijoms: „Gydytojų savivalda Vokietijoje yra labai svarbi ir veikia tiek regioniniu lygiu, tiek nacionaliniu lygiu. Dalyvavimas visuomeninėje veikloje leidžia medicinos atstovams užtikrinti geresnį atlyginimą, gerinti darbo sąlygas“.
Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavusi Didžiosios Britanijos „Queen‘s Hospital“ ligoninės gydytoja anesteziologė-reanimatologė Erika Šalčiūtė-Šimėnė aptarė viena jautriausių šiuolaikinės medicinos klausimų: gydytojų klaidas medicinoje, jų glaudų ryšį su žmogiškaisiais veiksniais ir galimus sprendimų būdus.
Seminaro dalyviai išklausė ir aptarė taip pat Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos parengtą pranešimą apie tai, kaip Lietuvos medikai tvarkosi su COVID-19 iššūkiais. Užsienio kolegų nuomone, Lietuvos patirtis yra labai naudinga ir sprendžiant šių dienų pandemijos valdymo uždavinius, ir bus naudinga ateityje vystant medicinos mokslą.
Ar medicinos studentai ir jų mokslinė veikla pandemijos metu – misija įmanoma?
Seminaro programą vainikavo VU Medicinos fakulteto dėstytojos, VUL Santaros klinikų docentės Žydrūnės Visockienės pranešimas ,,Ar studentas gali dalyvauti mokslinėje klinikinėje veikloje universitetinėje ligoninėje?“. Šis klausimas tapo aktualus, kai, įsigaliojus naujam Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui, atsirado griežti reikalavimai prieigai prie paciento duomenų, kas labai apribojo medicinos studentų galimybes dalyvauti mokslinėje veikloje VUL SK. Savo korekcijas atliko ir pandemija – jau antrus metus VU studentai neįleidžiami į ligoninę.
Pasak doc. Ž. Visockienės, studijų metu VU MF studentai į mokslinę veiklą įtraukiami pakankamai anksti (vidutiniškai nuo 3-4 kurso). Kaip vyksta šis procesas? Studentas, kuris vykdo įvairią mokslinę veiklą savo studijų metu, ją užbaigia 6 kurse baigiamuoju darbu (analitinio arba aprašomojo pobūdžio). Mokslinėje studentų veikloje dalyvauja 2 pagrindinės institucijos: VU MF ir Vilniaus universiteto ligoninė (VUL) Santaros klinikos.
Studentas gali pasirinkti vieną iš trijų mokslinės veiklos formų. Pirmasis ir daugumos studentų mėgstamas kelias – atlikti mokslinės literatūros apžvalgą, klinikinių atvejų aprašymą ar pacientų anketavimą (pandemijos metu anketavimas nevykdomas). „Anketinės apklausos procesas nėra labai paprastas ir yra griežtai reglamentuojamas, nes jam atlikti reikia raštiško paciento sutikimo, – aiškina studentų mokslinę veiklą VUL SK kuruojanti docentė. – Klinikinių atvejų nagrinėjimo procedūros dar sudėtingesnės – reikia pildyti daug dokumentų ir gauti daug leidimų“.
Kitas moksline veikla studijų metu norinčiam užsiimti studentui kelias – būti įtrauktam į jau atliekamą biomedicininį tyrimą (su profesionaliu vadovu). Šiuo atveju galioja taip pat labai griežti reikalavimai – studentas įtraukiamas kaip „kitas tyrime dalyvaujantis asmuo“ ir apie tai būtina informuoti daug institucijų ir skyrių, pildyti daug dokumentų, pasirašyti neatlygintiną sutartį su ligonine ir pan. Be to pandemijos metu tokia veikla iš viso nevykdoma.
Trečia galimybė – nebiomedicininiai tyrimai: klinikinio darbo vertinimas, išeičių analizė. Kad galima būtų vykdyti tokią veiklą, būtina gauti pacientų sutikimus dėl jų duomenų naudojimo. Pacientai, pasirašydami VUL SK vidaus taisykles, patvirtina savo sutikimą dalyvauti mokymo ir mokslinėje veikloje. „Tačiau studentui naudoti čia besigydančių pacientų duomenis savo moksliniam darbui yra misija neįmanoma, – aiškina doc. Ž. Visockienė, – Santaros klinikose studentai neturi prieigos prie pacientų duomenų. Ankščiau studentai dalyvavo nuasmenintų duomenų analizėje, dabar tokių duomenų mes taip pat neturime“. Pasak jos, nebiomedicininių tyrimų kelias nėra dar pakankamai reglamentuotas, nors būtent šis kelias leistų studentams ženkliai prisidėti prie mokslinės veiklos savo studijų laikotarpiu.
Paskutiniu metu savo studijų baigiamajam darbui VU MF studentai dažniausiai renkasi mokslinės literatūros apžvalgą kaip mokslinę veiklą. Docentės nuomone, mokslinės literatūros studijavimą kaip įvadą į mokslinę veiklą studentai galėtų pradėti jau 3-ame kurse. O vėliau jiems būtų naudinga pereiti prie kitų mokslinės veiklos formų, ugdančių būsimų specialistų kompetencijas.
Seminare dalyvavę užsienyje dirbantys medikai taip pat pasidalino patirtimi, kaip studentų mokslinė veikla yra organizuojama jų universitetų ligoninėse. JK, pavyzdžiui, mediciną studijuojantys studentai savo studijų metu neprivalo atlikti mokslinių darbų. Universitetų ligoninių gydytojai yra individualūs pacientų duomenų valdytojai. Jie kasmet privalo praeiti šių duomenų valdymo kursą, atnaujindami savo licencijas. Ligoninėse veikia audito skyriai ir egzistuoja specialios sistemos, padedančios saugoti ir tvarkyti pacientų duomenis, kuriuos studentai, esant poreikiui, gali naudoti savo mokslinės veiklos tikslams.
Norvegijoje medicinos studentams taip pat nėra privaloma atlikti mokslinį darbą. Tačiau, jie gali pasirinkti mokslo kryptį, ją studijuoti keletą metų, susipažinti su tuo, kaip atliekamos klinikinės studijos ir patys jas atlikti, jei pageidauja. Pacientų duomenys jiems yra prieinami.
Švedijoje mediciną studijuojantys jaunuoliai taip pat turi prieigą prie pacientų istorijų. Be to studentai universiteto ligoninėje mokosi ir visos pandemijos metu (neįleidžiami tik į COVID skyrius). Dirbdami su pacientų duomenimis, jie pasirašo įsipareigojimus apie informacijos neskleidimą. Mokslinėje veikloje dalyvauja tik tie studentai, kurie patys to nori. Tačiau ne savarankiškai, o bendroje tyrėjų – mokslininkų grupėje, dažniausiai, atlikdami klinikinį auditą.
Seminaro pabaigoje jo dalyviai vieningai pritarė nuomonei, kad didžiausia Lietuvos ir išeivijos gydytojų susitikimų vertybė – aptarti Lietuvos ir pasaulio medicinos mokslo, praktikos, studijų pažangą, pasidžiaugti laimėjimais ir pasimokyti iš klaidų, pasidalinti gerąja patirtimi, pamatyti efektyviausias tolesnio bendradarbiavimo kryptis. Kada planuojamas kitas panašus šalies ir užsienio kolegų susitikimas ir kokioms temoms jis bus skirtas, bus paskelbta artimiausiu metu.
Write a comment: